Deltonosios dėmės degeneracija

Laipsniškas tinklainės centrinės dalies pažeidimas su amžiumi   Sergant amžine geltonosios dėmės degeneracija (AGDD) žūsta tinklainės centre esančios ląstelės. Dėl to sumažėja regėjimo aštrumas, šis procesas lėtai progresuoja keletą metų. Makuline degeneracija, kaip taisyklė, serga vyresni nei 65 metų amžiaus žmonės.

Pagrindiniai principai: kas vyksta sergant geltonosios dėmės degeneracija?

Geltonoji dėmė (lotyniškai macula lutea) tai gelsvas tinklainės plotelis akies užpakalinėje dalyje, tiesiai priešais vyzdį. Jo skersmuo apytikriai 5 mm. Kaip ir kitose tinklainės, išklojančios didžiąją akies dalį, srityse jos giliuosiuose sluoksniuose yra daugybė jutimo ląstelių, gaudančių šviesos stimulus (ląstelės-fotoreceptoriai).
Kai šviesa pasiekia fotoreceptorių, ląstelė nervų ląstelėmis ir iš jų sudarytomis skaidulomis siunčia signalus į galvos smegenis, kurios iš daugelio tokių signalų atgamina vaizdą. Nervų audinys permatomas, ir kartu su maitinančiomis kraujagyslėmis jis suformuoja tinklainės paviršinius sluoksnius. Kita vertus, fotoreceptorius maitina žemiau esančios gyslinės kraujagyslės. Šiuos du sluoksnius atskiria sluoksnis pigmentinių ląstelių, tinklainės pigmentinis epitelis (RPE, retinal pigment epithelium ), kuris kontroliuoja medžiagų apykaitą. Kai žiūrime tiesiai į objektą, jo vaizdas patenka tiesiai ant geltonosios dėmės. Skirtingai negu patekus vaizdui ant kitų tinklainės dalių, mes matysime sufokusuotą objekto vaizdą, kadangi šiame taške fotoreceptoriai išsidėstę ypač arti vienas kito. Tačiau toks ryškus vaizdas susidaro tik tada, kai šviesa patenka į geltonosios dėmės vidurį, į duobutę (foveola). Čia fotoreceptoriai išsidėstę dar tankiau o paviršiaus kraujagyslės ir nervų ląstelės nustumtos į šalis, todėl tinklainė čia labai plona. Duobutė tokia maža, kad joje telpa tik labai trumpo žodžio atvaizdas arba atskiri simboliai, tokie, kokie naudojami atliekant regos fokusavimo testą. Todėl mūsų regėjimo aštrumas priklauso tik nuo mažytės duobutės veiklos.

Sergant amžine makuline degeneracija (AGDD), pigmentinio epitelio ir geltonosios dėmės fotoreceptorių metabolizmas sutrinka (žiūrėkite atitinkamus simbolius). Ligos progresavimo greitis priklauso nuo to, kokia ligos forma sergama: sausąja (neeksudacine) ar drėgnąja (eksudacine) AGDD.

Ankstyvose abiejų ligos formų stadijose po pigmentiniu epiteliu kaupiasi į dėmeles panašios sankaupos, vadinamos drūzos (vienaskaita - drūza). Jos būna įvairių tipų, svarbiausios - kietos ir minkštos drūzos. Kietos drūzos padidina sausosios AGDD riziką, minkštos drūzos padidina drėgnosios AGDD riziką.

Sausoji AGDD. Tai neabejotinai dažniausia ligos forma, ji sudaro apie 90% visų atvejų. Ląstelės žūsta taškelių formos ploteliuose, kurie didėja ir gali susilieti. Liga paprastai progresuoja keletą metų, o vėliau ji gali pavirsti drėgnąja AGDD.

Drėgnoji AGDD. Ši forma sudaro tik 10% ligos atvejų, tačiau ji žymiai rimtesnė, nei sausoji AGDD. Po pigmentiniu epiteliu iš gyslainės į išorę pradeda augti naujos, nenormalios, pralaidžios ir trapios kraujagyslės, jos išplinta tarp pigmentinio epitelio ir fotoreceptorių. Dėl to gali pabrinkti tinklainė, skystis ar kraujas gali iškelti pigmentinį epitelį ar tinklainę, nenormalios kraujagyslės ar ilgalaikis atsisluoksniavimas gali suardyti pigmentinį epitelį ar fotoreceptorius, gali atsirasti kraujavimas į stiklakūnį ir susidaryti randai.

Oftalmologas įvertina geltonosios dėmės funkciją ir aprūpinimą krauju atlikdamas, pavyzdžiui, regos fokusavimo testą ar tikrindamas akiplotį, apžiūrėdamas akį per veidrodėlį su anga ar naudodamas plyšinę lempą (mikroskopą), atlikdamas angiografiją, kurios metu dažo medžiaga (pvz., fluoresceinas) sušvirkščiama į rankos veną.

Dažai pasiskirsto kraujagyslėse, ir jos tampa geriau matomos. Duodama vyzdį plečiančių vaistų ir fotografuojama ar filmuojama akies užpakalinė dalis. Labai dažnai angiografija yra svarbiausias būdas nustatyti tikslią diagnozę ir remiantis ja planuoti gydymą.